motyti

×mo•tyti, -ija, -ijo (l. matać) 1. intr., tr. niekus kalbėti, juokauti, meluoti: Jis tik mo•tija, taip darydamas Prng. Nežinai, tai nemo•tyk, paskui tik pykčiai Ds. Ką tu jį supaturosi (supaisysi), anas motija motija visokius niekus Ob. Motija ir motija, galgi anas praudą (tiesą) žino Dglš. 2. intr. blevyzgoti: Kad pradėjo motyti, reikėjo net ausis užsikimšti Ds. Mano namuose nėr vietos motyt Vdš. \ motyti; pamotyti